koberčius

×koberčius (brus. кoбepeц) sm. bažn. paaukštinimas su kilimu jaunavedžiams sustoti per sutuoktuves: Stosi ant koberčiaus Mrk. Žvakeles sudegė, koberčių užklojo, eina eina vargonykas an vargonų grajytie TŽI192.